Sąvartynas Vidugirių k. 3, Vievio sen., Elektrėnų sav. , aikštelės https://www.vaatc.lt/aiksteles/ bei stotelės DĖK’ui https://www.stoteledekui.lt/ vasario 16 d. nedirbs.

Apie bendrovę 700DĖK'ui Sąvartynas Aikštelės MBA Kontaktai

Kaip vyrai supranta tvarumą spintoje? Penki dalykai, kuriuos verta įsiminti

Nors greitosios mados pramonė nelėtina tempo, vis garsiau kalbama apie atsakingesnius aprangos pasirinkimus. Rugsėjo pradžioje Vilniaus rotušės laiptai virto tvarios mados festivalio „Sustainable fashion week Vilnius“ podiumu, spalį akis vartotojams bandė atverti tvariai aprangai skirtas renginys „Mados portalas“, o lapkričio pabaigoje bus minima „Nieko nepirkimo diena“ kaip atsvara „juodiesiems“ išpardavimams. Sakysite, moteriška tema? Pasiteiravome, ką vyrai mano apie tvarius aprangos pasirinkimus.

Vyrai nuo 25 iki 34 metų yra labiau nei kitos visuomenės grupės yra linkę rinktis tvarios mados gaminius, teigia tarptautinė statistikos ir rinkos tyrimų duomenų bazė „Statista“. Jos duomenimis, greitosios mados ratą sparčiausiai suka moterys iki 35-erių, beatodairiškai pirkdamos vis naujus drabužius, kurių sąlyginai žemas kainas lemia neatsakingas gamtos išteklių naudojimas, žmonių išnaudojimas, dizainų vagystės ir atsakomybės surinkti ir perdirbti savo gaminius nebuvimas.

Mados pramonės „nuodėmių“ sąrašas ilgas: tai antra labiausiai teršianti pramonės šaka pasaulyje po naftos pramonės, atsakinga už 20 proc. pasaulio švaraus vandens užteršimą dažymo ir kitais gamyboje naudojamais produktais. Ir vos 1 proc. nešiotojams nebereikalingų drabužių yra perdirbami į naujus audinius.

Ką kiekvienas gali padaryti, kad kasdieniai drabužiai ne tik puoštų ir teiktų dėvėjimo džiaugsmą, bet ir neprisidėtų prie planetos taršos?

DĖVĖTI ILGAI ir TAISYTI – toks eurokomisaro Virginijaus Sinkevičiaus patarimas. Savo gyvenimo uniforma jis vadina klasikinius kostiumus. Tiek rinkdamasis juos, tiek laisvalaikio aprangą politikas palaiko ne greitosios mados kompanijas, o smulkųjį verslą ir vietos dizainerius.

„Jie neturi „prabangos“ švaistytis žaliavomis, o aš su su rūbais susigyvenu ilgam. Turiu drabužių, kurie su manimi – nuo universiteto laikų. Tai yra pakankamai tvaru.

Kai kostiumų rankovės apsidėvi, stengiuosi taisyti. Man netgi patinka, kai ant prasitrynusių rankovių atsiranda lopas ir taip prailginamas drabužio gyvavimas“, – mintimis dalinosi V. Sinkevičius.

DOMĖTIS, – kitą tvarios aprangos sąlygą primena drabužių dizaineris Seržas Gandžumianas, rodydamas vidinę savo sukurto sportinio stiliaus švarko pusę. Ten prisiūta didesnė nei įprasta matyti etiketė su skaitmeniniu kodu, kurį nuskenavus išmaniuoju telefonu ekrane atsiveria informacijai apie drabužį skirtas polapis. Jame pasakojama gaminio istorija, nurodoma, iš kokių medžiagų drabužis pagamintas, prisegami tvarumą liudijantys sertifikatai, pabrėžiamos gamintojo vertybės.

Europos komisija artimiausiais metais numačiusi įpareigoti gamintojus taip žymėti visus į rinką patenkančius drabužius. Šis visą gaminio gyvavimo laiką lydintis „dokumentas“, tikimasi, praplės vartotojų supratimą apie drabužio taisymą, atnaujinimą, pakartotinio panaudojimo, perdirbimo galimybes bei padės lengviau tai įgyvendinti.

„Mada atspindi natūralų žmogaus poreikį keistis ir nemanau, kad jis gali išnykti, tačiau tikrai įmanoma kurti tvariau, naudoti aplinkos nežalojančius audinius, žinoti gaminio istoriją ir, žinoma, dėvėti ilgiau.

Aš praktiškai neišmetu savo drabužių – dėviu juos pats arba perleidžiu savo suaugusiems vaikams. Mano klientai taip pat į aprangą žiūri atsakingai. Štai, dirigentui Modestui Pitrėnui sukurtas švarkas atlaikė dvylika nuostabių intensyvaus dirigavimo metų. Štai tikrasis tvarumas“, – turi kuo didžiuotis S. Gandžumianas, festivalio „Sustanable Fashion Week Vilnius“ meno vadovas.

SUPRASTI SAVO POREIKIUS – ne mažiau svarbią užduotį primena vilnietis Nerijus, „Atliekų kultūros“ dėmesį patraukęs pirštuotais savo batais. Jį sutikome apsiperkant Vilniaus senamiestyje veikiančioje aplinkai draugiškų produktų krautuvėlėje, suteikiančioje galimybę naudotis savomis talpomis sveriamiems produktams.

„Madų vaikymasis man atrodo kaip priklausomybė nuo kito nuomonės. Tą laiką, kurį žmonės iššvaisto apsipirkinėjimams, grąžinimams, naujoms paieškoms, vertėtų skirti įsižiūrėjimui į save, įsiklausymui į savo poreikius.

Aš ilgai jaučiau, kad įprasti batai mano pėdas deformuoja, spraudžia į kažkokius nenatūralius rėmus, skirtingai nei vaikštant basomis. Moterų sprendimo rinktis aukštakulnius apskritai nesuprantu.

Kai atradau, kad gamintojai Italijoje siūlo avėti natūralią pėdos būseną išlaikančius batus, įsigijau ir dėviu tausodamas. Pavyzdžiui, šiuos rudeninius aviu jau trečius metus ir jie, manau, dar bent tiek atlaikys“, – mintimis dalinosi pašnekovas.

PRISIPAŽINTI KLYDUS – šį svarbų žingsnį tvarumo link primena Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro vadovas Tomas Vaitkevičius. Matydamas vis didėjančius tekstilės atliekų kiekius jis jaučia, kad gyventojai nesieja savęs tiesiogiai su problema, todėl ir nesistengia asmeniškai vartoti atsakingiau.

„Aš pats mylimus drabužius dėviu, atrodo, iki begalybės – labai ilgai, nesivaikau madų. Bet spinta išduoda – turiu drabužių, kurių taip ir neapsivelku. Tenka pripažinti, juos įsigijau pagautas emocinio pirkimo.

Tie drabužiai – priminimas, kad nesu tobulas, istorijų kaip mano – daugybė. Esame nuolat programuojami pirkti, veikiami autoritetų, apgaudinėjame save, kad konteinerį pakliuvusiais drabužiais kas nors vis tiek pasirūpins, sutvarkys, perdirbs. Deja, efektyvus tekstilės atliekų perdirbimas pasaulyje nevyksta, pakartotinis panaudojimas vilties suteikia vos penktadaliui tekstilės, kurią išmetame“, – pastebi T. Vaikevičius.

Prasmingiau pabandyti nebereikalingus drabužius pasiūlyti kitiems tiesiogiai ar per mainų stoteles. Vilniaus apskrityje veikia gerų daiktų dalinimosi stotelės „DĖK’ui“, Utenos – „Dalinkimės“, Klaipėdos – „Imk“, Panevėžyje – „Keisk’is“. Atiduotuvių idėją vysto ir kiti šalies atliekų tvarkymo centrai.

RINKTIS DĖVĖTUS DRABUŽIUS IR DALINTIS – toks yra Eriko Marcinkevičiaus, projekto „Mados portalas“ sumanytojo, pasirinkimas. Kostiumo dizaino studijas Vilniaus dailės akademijoje šiais metais baigęs jaunas vyras nemato prasmės kurti naujus drabužius, kol nėra sprendimų, ką daryti su tūkstančių tūkstančiais tonų nešiotojams nebereikalingų rūbų.

„Esu susidomėjęs tvarumu ir mano apranga tai iš esmės atspindi: nesivaikau naujausių mados tendencijų, savo stilių išreiškiu per kitų jau dėvėtus drabužius.

Nepritapusius, bet geros kokybės rūbus nunešu į stoteles „DĖK’ui“, o nebepatrauklius metu į tekstilės atliekų konteinerį“, – vardina E. Marcinkevičius. Avalynę jis pirmiausia renkasi per antrinės rinkos platformą „Vinted“, naujas perka tik kojines ir apatinį trikotažą.

Atrasti patrauklių ir tinkančių vyriškų drabužių Vilniuje veikiančiose gerų daiktų dalinimosi stotelėse „DĖK’ui“ Erikui nepavyksta – vyriškų drabužių pasiūla dešimtimis kartų mažesnės nei moteriškų ir vaikiškų, dominuoja klasikiniai baltiniai bei klasikiniai kostiumai, kuriuos, ilgokai užsigulėjusius spintoje, galiausiai mainams atiduoda moterys.

„Susidaro įspūdis, kad vyrai asmeniškai tarsi nusišalina nuo aprangos temos, pabrėžia, kad nesidomi, tarpusavyje nesikalba apie naujausias tendencijas. Tačiau tai nereiškia, kad jiems įvaizdis nėra svarbus – vyrai irgi renkasi, perka, nešioja ir, galiausiai, atsikrato. Kaip? Manau, tiesiog išmeta į buitinių atliekų konteinerius.

Galbūt nustebsite sužinoję, kad garsiausiems pasaulyje mados namams daugiausiai vadovauja vyrai. Jų sprendimai lemia mados greitį. Todėl svarbu vyrams patikėti, kad jie turi galios ir lėtinti šį tempą, pabrėždami šeimose, darbuose ir bendruomenėse, kad drabužius svarbu rinktis ir dėvėti atsakingai, nepalaikant spaudimo kitiems atrodyti vis naujai ir tobulai“, – mintimis dalinosi E. Marcinkevičius.