Apie bendrovę Sąvartynas Aikštelės MBA Klausimai – atsakymai Kontaktai

Iššūkis naujakuriams Japonijoje – įsiminti šiukšliavežių grafiką

„Štai egzaminas jums: ką Japonijoje darytumėte su plastikiniu gėrimo buteliu? Švystelėtumėte į plastikinių butelių dėžę? Ką, jūs savo niekingu buteliu norite planetą nužudyti? Aiškinu: nusukate kamštelį – metate į nedeginamų šiukšlių dėžę, nulupate etiketę – metate į deginamų šiukšlių dėžę, sutraiškote butelį – metate į plastikinių butelių dėžę. Planetos gelbėjimas užtrunka, todėl turite tapti demontavimo fabriku“, – taip rūšiavimo iššūkius knygoje „Kaip veikia Japonija“ aprašo tinklaraštininkas Andrius Kleiva, nežinia, labiau įkvėpdamas skaitytojus sekti japonų pavyzdžiu ar išgąsdindamas.

Žinia apie atsakingą japonų elgesį su atliekomis pasklidusi plačiai pasaulyje. Tokijo olimpinės žaidynės priminė svarbą surinkti elektronikos atliekas. 5000 olimpinių medalių japonai sukurė perdirbę 6,2 milijono senų telefonų ir išgavę 32 kg aukso, 3500 kg sidabro bei 2200 kg bronzos.

18 tūkst. lovų sportininkams buvo sukonstruotos iš kartono ir vėliau perdirbtos.

Olimpiniam deglui pagaminti naudotos aliuminio atliekos iš laikinų būstų, pastatytų po 2011 m. žemės drebėjimo ir cunamio.

Uniformos pareigūnams buvo gaminamos iš poliesterio, gauto perdirbus butelius.

Podiumai medalių ceremonijoms pagaminti iš perdirbto plastiko, surinkto iš vandenynų, ir tai – tik dalis žaliųjų sprendimų svarbiausiame pasaulyje sporto renginyje.

O mažas Kamikatsu miestelis Pietų Japonijoje užsibrėžė tikslą visiškai nebešvaistyti ir visas atliekas perdirbti. Dėl šio tikslo pusantro tūkstančio miestelio gyventojų šiukšles rūšiuoja į 45 kategorijas ir perdirba daugiau nei 80 proc. atliekų. Dar svarbiau už puikius atliekų perdirbimo rodiklius yra Kamikatsu pavyzdys visai šaliai.

Pustrečių metų Japonijoje gyvenantis diplomatas Rokas Danilevičius, Lietuvos ambasados Japonijoje trečiasis sekretorius, žavisi efektyviu japonų atliekų rūšiavimu, surinkimu bei sąmoningumo lygiu, tačiau iššūkių šioje srityje nestinga.

– Kaip Jūs rūšiuojate atliekas?, – pasiteiravome R. Danilevičiaus.

– Japonijoje yra penkios pagrindinės atliekų grupės. Pirmoji – deginimui skirtos buitinės atliekos, kurias daugiausiai sudaro maisto likučiai ir nešvarios pakuotės. Antroji – perdirbamos atliekos. Tai – PET ir stikliniai buteliai, skardinės, popierius. Šios atliekos išskirstomos į atskirus maišus, dėžes ar surišamos. Trečioji grupė – visas likęs švarus plastikas. Ketvirtoji – nedegintinos ir neperdirbamos atliekos: mišrios sudėties daiktai bei smulki elektronika. Penktoji grupė – stambiagabaritės atliekos: baldai, buitinė technika ir panašiai. Jų išvežimas yra mokamas.

Kiekviena atliekų grupė išvežama skirtingą dieną pagal savivaldybės nustatytą grafiką. Buitinės atliekos deginimui išvežamos du kartus per savaitę.

Sudėtingiausia priprasti prie grafiko ir prisiminti šiukšles išnešti anksti ryte arba iš vakaro, nes konteinerių mieste nėra, šiukšlės surenkamos nuo gatvės maišuose. Praleidus tam tikrų atliekų išvežimo dieną tenka savo atliekas laikyti dar savaitę. O prie paties rūšiavimo proceso įprasti buvo lengva, nes Lietuvoje rūšiuoju nuo vaikystės, bent jau tarą ir organines atliekas kompostui.

– Japonijoje lankęsi keliautojai stebisi gatvių švara ir dažnai mini faktą, kad gatvėse nėra šiukšlių dėžių. Viena iš priežasčių – ekonominė. Vietinės parduotuvės nenori mokėti už brangų šiukšlių išvežimą, taip pat dėl to, kad gatvėje ar einant, nepriimtina valgyti.

Ar ir Jūs, kaip japonai, kraunate šiukšles į kišenes, kol grįžtate namo?

– Mieste tikrai beveik nėra šiukšlinių, tik prie kai kurių parduotuvių, tad dažnai žmonės atliekas parsineša namo. Žinant šią problemą, viskas išsprendžiama. Dažnai turiu kuprinę arba nusimatau, kur artimiausiu metu bus galimybė išmesti šiukšles.

– Kas gresia, jei nerūšiuotumėte?

– Sankcijos nėra taikomos, bet jei gatvėje paliksi ne tas atliekas, kurios tądien bus išvežamos ar jos bus akivaizdžiai neišrūšiuotos, atliekų tvarkytojai jų tiesiog nepaims.

Visgi, nenorint rūšiuoti viską galima priskirti prie atliekų deginimui ir visos atliekos joms skirtą dieną bus surinktos.

Įdomi situacija yra su baldų ir buitinės technikos atliekų sutvarkymu. Ši paslauga yra mokama, tad dažnai skelbimuose nereikalingi baldai ir buitinė technika parduodama labai pigiai. Beveik visi butai yra nuomojami be baldų, todėl visam laikui išvykstant iš šalies dažniausiai viskas išdalinama, kad netektų mokėti baldų išvežimo mokesčių, kartais viršijančių daiktų vertę.

– Kiek žinote apie tai, kur nukeliauja Jūsų išrūšiuotos atliekos?

– Daugiau nei 70% atliekų yra sudeginama atliekų deginimo elektrinėse, apie 20% perdirbama, keli procentai patenka į sąvartynus ar eksportuojama. Plastiko atliekų eksportas prieš kelerius metus dramatiškai krito Kinijai ir Pietryčių Azijos valstybėms sustabdžius plastiko importą. Ironiška, tačiau net ir taip detaliai rūšiuojant, Japonijoje vis dar nėra pajėgumų ir finansinių motyvacijų visas išrūšiuotas atliekas perdirbti. Pigiau gaminti plastiką iš naujos žaliavos.

– Jungtinių Tautų duomenimis, Japonijoje vienam žmogui tenkantis plastiko atliekų kiekis yra vienas didžiausių visame pasaulyje – Japoniją čia lenkia tik Jungtinės Valstijos. Plastikiniai maišeliai sudaro 2 proc. visų šalies plastiko atliekų. Kiek daugiau nei metus Japonijoje mažmenininkai apmokestino plastikinius maišelius. Ar lengva rasti alternatyvų ypač gausiai supakuotiems produktams?

– Patogumo, higienos ir vizualinio pateikimo prasme japoniškos maisto pakuotės yra vienos geriausių pasaulyje. Visgi, vieno banano, vieno obuolio ar braškės supakavimas į kelių sluoksnių plastiko pakuotę yra perteklinis. Užkandžiai ir saldumynai dažnai būna supakuoti po vieną ir dar kartą supakuoti į didesnę pakuotę. Itin mažos konservuoto maisto pakuotės.

Privengiu pirkti tokius produktus, nebent tikrai būtina. Stengiuosi ieškoti didesnių pakuočių, kur paties produkto yra daugiau nei pakuotės. Taip elgiuosi tiek dėl resursų tausojimo, tiek dėl vietos, nes atliekas bent savaitę reikia laikyti namie. Alternatyvų galima rasti, ypač užsisakant prekes internetu.

Atliekų kiekį efektyviau būtų mažinti tiek teisiškai apribojant pakuočių dizainą, tiek keičiant žmonių įpročius. Būtų sutaupyta daug išteklių ir sumažintos emisijos deginant atliekas. Tačiau verta atkreipti dėmesį, kad atliekų kiekis Japonijoje kas metus mažėja – iš dalies dėl mažėjančio gyventojų skaičiaus.

– Atliekų perdirbimo kokybei svarbi yra pakuočių švara, nors švaros laipsnį nėra lengva aiškiai įvardinti. Kiek Jūs siekiate tos švaros ir kiek skiriate laiko etikečių nuėmimui, tūrinių pakuočių išlankstymui, makulatūros surišimui?

– Prie rūšiuojamų atliekų metu tik švarias ir atitinkamai paruoštas pakuotes. Jei išvalyti sudėtinga arba tas valymas užtruktų pernelyg ilgai, tada išmetu prie bendrų degintinų atliekų. Nusistačius tam tikrą ribą, kada aktualu idealiai išvalyti, tai daug laiko neatima – sekundė kita kiekvienai pakuotei.

Daugiau motyvacijos išvalyti ir tvarkingai rūšiuoti tam tikras atliekas, pavyzdžiui, butelius, dėžes, skardines, jaučiu, kai žinau, jog jos bus iš tiesų perdirbtos. Plastiko pakuočių atveju labiau tikėtina, kad jos bus sudegintos, tad ne visada esu toks kruopštus.

– Lietuvoje ir kitose Europos šalyse pastaraisiais metais jaučiamas susidomėjimas minimalizmu, japoniškomis tausojimo bei tvarkymosi tradicijomis, pradedant „wabi sabi“ filosofija ir su ja susijusiomis indų bei drabužių atnaujinimo, nešulių vyniojimo į tekstilę kaip alternatyva pirkinių maišeliams ir panašiomis technikomis ir pan. Kiek aktyviai jos naudojamos pačioje Japonijoje?

– Netobulumo estetikos filosofija labiau taikoma amatuose ir dizaine, tačiau vidutinis japonas kaip tik yra linkęs į tobulus produktus. Vartotojiškumas iš principo nesiskiria nuo jaučiamo kitose išsivysčiusiose šalyse.

Drabužių ir avalynės taisyklų yra nemažai, tačiau kainos – gana aukštos dėl brangios darbo jėgos. Veikia daug naudotų daiktų parduotuvių, tad žiedinės ekonomikos apraiškų tikrai yra. Deja, bendrame vartojimo kontekste jos nekeičia bendros situacijos iš esmės.

Aš pats reguliariai per skelbimus atiduotu nebereikalingus daiktus ir visada atsiranda, kam jų prireikia. Tokijuje taip pat efektyviai veikia be priežiūros paliktų dviračių ir automobilių surinkimo ir pardavimo projektai.

– Kiek plačiai ir aktyviai visuomenėje yra aptariamos aplinkosaugos, atliekų kultūros temos?

– Japonijoje itin populiaru minėti siekį įgyvendinti Jungtinių Tautų darnaus vystymosi tikslus, tačiau atliekų tema aptariama gana paviršutiniškai, susikoncentruojant į mažareikšmius projektus kaip simbolinis plastikinių maišelių apmokestinimas. Visapusiškai apžvelgti problemą sunku dėl jos sudėtingumo ir todėl sunkaus bei nevienalyčio sprendimo. Dauguma gyventojų nėra linkę keisti savo įpročių dėl problemos, su kuria tiesiogiai nesusiduria.

– O kiek Jums pačiam ši tema yra svarbi ir įdomi?

Man labai įdomi institucijų ir verslo sąveika tausojant aplinką, paveiki, bet ne paviršutiniška aplinkosaugos komunikacija. Gana lengva „užsikabinti“ už paviršutiniškų temų kaip pirkinių maišeliai išvengiant gilesnės diskusijos apie platesnes problemas ir jų sprendimo būdus.

Stengiuosi savo įpročiais prisidėti prie taršos mažinimo, bet neturiu iliuzijų, kad vien vartotojų pasirinkimai be verslo ir valstybės pastangų gali lemti reikšmingus pokyčius. Matau daug potencialo Lietuvai tarptautinėje erdvėje formuoti aplinkai draugiškos šalies įvaizdį. Turime daug puikių ir tikrai reikšmingų projektų – depozito sistema, pastatų renovacijos, energetinio efektyvumo projektai, energetikos skaitmenizacija ir inovacijos, išmanus mobilumas, atsinaujinanti energetika.

– Kaip Jums, gyvenant Japonijoje, atrodo atliekų tvarkymo sistema ir gyventojų rūšiavimo įpročiai Lietuvoje?

– Lietuvoje, akivaizdu, sistema yra visiškai kitokia, sunku net palyginti. Gyventojams Lietuvoje yra patogiau, nes šiukšles galima išnešti bet kada, tačiau iššūkių kelia atliekų išvežimo nenuoseklumas, organinių atliekų užsistovėjimas konteineriuose, išrūšiavimo kokybė, konteinerių rūšiavimui prieinamumas tam tikrose vietovėse.

Šiukšlinimo gamtoje situacija pastebimai gerėja, iš dalies, dėl puikios depozito sistemos, tačiau iki tobulumo – dar ilgas kelias.