Apie bendrovę Sąvartynas Aikštelės MBA Klausimai – atsakymai Kontaktai

Kūryba už ačiū: auksarankiai neišlaidauja nei žaliavoms, nei įrankiams

Iš senos padangos – pufas, iš sulūžusio skėčio – lietpaltis, iš praeitį menančių medinių langų – spintelės ir spintos. Kūrybingai pažvelgę į atliekas auksarankiai ne tik gelbėja planetą nuo taršos, bet ir save pačius – nuo išlaidų, nuobodulio bei ekologinio nerimo.

Pernaudoja skėčius ir popierių

Auksarankė Jolanta Daubaraitė metalinius sulūžusių skėčių virbus naudoja vietoj virbalų mezgimui, o tekstilinę dalį pritaiko ten, kur reikalingas neperšlampantis audinys: pirkinių maišeliams, lauko pagalvių apvalkalams, dviračio sėdynei apgaubti.

Sukomponavusi keturių suklypusių skėčių audinį, ji pasisiuvo talpų lietpaltį, kuris kalnų žygyje apgaubs ne tik pačią kūrėją, bet ir jos kuprinę.

Kita Jolantos aistra – perdirbti popieriaus atliekas. Išmirkiusi skiauteles vandenyje, o vėliau susmulkinusi elektrine trintuve, vilnietė ima į rankas dvigubą rėmelį su tinkleliu ir panardinusi į vandens ir popieriaus mišinį tuoj pat ištraukia. Išgaravus drėgmei, naujas rankų darbo popieriaus lapas bus tinkamas atvirukams bei kvietimams kurti.

Reportažą iš Jolantos dirbtuvių ir detalias popieriaus perdirbimo instrukcijas rasite „Atliekų kultūros“ kanale „Youtube“. Čia rankdarbininkė ir pati nuolat naršo, kai pristinga siuvimo žinių.

„Daugiausiai džiaugsmo suteikia kūrybinis procesas ir pojūtis, kad gali šį tą pakeisti bei sugrąžinti antram gyvenimui. Tai yra prasminga, vertinga ir džiugu“, – sako lietuvių kalbos filologijos mokslus baigusi, augalais prekiaujančioje įmonėje dirbanti ir kūrybai laiko surandanti J. Daubaraitė.

Pufas – už 10 eurų Aktorius bei renginių vedėjas Viačeslavas Mickevičius naujų daiktų neperka iš principo. Jo namai viename iš Vilniaus sodų – gyvas to įrodymas. Šviestuvus jis paverčia vazonais gėlėms, degalams skirtus kanistrus – turistine dujine virykle, muzikos grotuvu, pašto dėžute.

Viačeslavas pasidalino patarimais, kaip iš senos padangos susikurti pufą. Tam reikės padangos, skalbinių virvės, medžio drožlių plokštės atraižos, klijų, dvipusės lipnios juostos, porolono ir gobeleno atraižos.

Nuvalęs padangą, vyras jos išorėje pritvirtina kelias abiejose pusėse limpančias juostas, kad šios geriau fiksuotų sukamą virvę aplink klijais išteptą padangą.

Vėliau iš plokštės aktorius išpjauna apskritimus padangos kiaurymėms uždengti: viršutinę dalį paminkština ir aptraukia audiniu, o ant apatinės prigręžia ratukus. Priemonės pufui kurti aktoriui kainavo mažiau nei 10 eurų.

„Jei gyvenate daugiabutyje ir turite piktus kaimynus, tai gręžkite ir pjaukite naktį, kad jie kankintųsi“, – juokauja auksarankis aktorius, kurio pastangos gyventi švaresnėje aplinkoje atima žadą.

Iš netoli namų esančio ežero jis ištraukė daugiau nei 70 padangų, nė baisiausiame sapne nesapnavęs, kad tiek jų ten gali būti. Aktoriaus entuziazmas švarintis jau užkrėtė ir jo bičiulius, kaimynus bei sekėjus socialiniuose tinkluose.

Nelieka nė siūlo

Dėvėtų drabužių parduotuvėje Molėtuose besidarbuojanti Dalia Statauskienė niekada nepristinga žaliavos kūrybai. Kai pirkėjams pagalvėlė nepatraukli, auksarankė ištraukia iš jos kamšalą ir panaudoja lėlėms kurti, kaip ir nepaklausius drabužius. Per karantiną ji kūrė neįprastų žaislams, užtat būdingų žmonėms išraiškų zuikius – liūdnus, piktus, apsimiegojusius.

Antrąsyk pritaikydama tekstilę Dalia meistrauja dekoracijas vaikų šventėms.

Iš užuolaidų auksarankė siuva daugkartinius krepšius pirkiniams ir kaip tai daro – žingsnis po žingsnio – atskleidė „Atliekų kultūros“ televizijos laidos žiūrovams.

Ramygaloje (Panevėžio raj.) gyvenanti ir kurianti keramikė bei edukatorė Laima Kiškienė geba tekstilės atraižas panaudoti iki paskutinio siūlo.

Nuo skiautinių lovatiesių, takelių, kilimėlių siuvimo atlikusias mažiausias skiauteles bei siūliukus ji pritaiko japoniškiems “temari” kamuoliukams sukti.

Iš atraižėlių gniutulo suformavusi rutulį, apvyniojusi jį vienspalviais siūlais ir galiausiai išsiuvinėjusi, L. Kiškienė sukuria dekoraciją Kalėdų eglei ar Velykų stalui puošti, dovanoti vestuvių, krikštynų ar kita proga.

„Kurdama sudedu gražiausias savo mintis – ir emocinis pasitenkinimas, ir pasaulį gelbėju“, – vertes vardina menininkė, atgaivinusi seną svirną ir pavertusi jį erdvia, šviesia ir įkvėpimo sklidina dirbtuvių erdve.

Laima mato, kad rankdarbių kūrimas bei galia paversti nebereikalingą daiktą vėl reikalingu į dirbtuves atvykusius žmones atpalaiduoja. Sunerimę dėl nevaldomo vartojimo, nesutvarkomos taršos, jie mažais žingsneliais vėl atranda džiaugsmą.

Ieško senų langų

Daiktų dalinimosi vietos, kurių vis gausėja greta regioninių atliekų tvarkymo centrų visoje Lietuvoje, tampa tikru lobynu auksarankiams.

Vilniaus apskrityje veikiančiose „DĖK’ui“ stotelėse aptikti baldai, tekstilė, žaislai tampa įkvėpimu naujiems kūriniams ir atiduodami nemokamai – tereikia pasiimti.

„Ieškome langų, pro kuriuos kažkada mėnesiena stebėjo augančius vaikus, besikeičiančias kartas. Kuo senesni, mediniai, arkiniai, su perskyromis langai, tuo daugiau įkvėpimo mums paversti juos žiemos sodais, keramikos dirbtuvėmis, mažais nameliais ar spintelėmis.

Lai kuo daugiau medžių žaliuoja miškuose, o mes statykime iš to, ką jau turime!“, – su tokiu užmoju į Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centrą (VAATC) atkeliavo laiškas iš Dzūkijos, Margionių kaimo. Čia keturios kūrybingos draugės prieš ketverius metus įsigijo sodybą ir iš sostinės atvyksta įgyvendinti savų sumanymų.

Viena jų – Milda Simson – įkūrė viešąją įstaigą „Mažutėlių ir netradicinių namelių asociacija“. Jos ir bendraminčių planas – statyti namelius ant mobilaus karkaso, kuriuose būtų galima gyventi ištisus metus. Jiems nereikia specialių statybos leidimų, gamyba gana pigi, todėl gali būti prieinama daugeliui. Ši idėja populiari Švedijoje, iš kur kilęs Mildos vyras.

„Kuo mažiau pinigų išleidi būstui, tuo daugiau laiko sau turi. Tada gali būti tikrasis gyvenimo turtuolis. Taip pat nuo vasaros rengsime mokymus, kaip pasigaminti patiems tokius inkilėlius“, – planuoja. M.Simson.

Turintieji senų langų, durų, sijų, kurios praverstų šiems kūrėjams, gali visa tai pristatyti į bet kurią Vilniaus mieste esančią, VAATC didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelę.

Nebūtina kurti pavieniui

Vis daugėja ir erdvių, kuriose galima kurti nemokamai ar už simbolinį atlygį bei dalintis naudotis įrankiais.

Nuo rudens Vilniaus „Senjorų avilyje“ pradėjo veikti atviros medžio darbų „DĖK’ui“ dirbtuvės senjorams. Antradieniais ir trečiadieniais nuo 10 iki 12 valandos jie gali atvykti ir meistrauti sau reikalingus dalykus, naudodamiesi įvairiausiais įrankiais, suteiktais Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro.

Moksleiviams ir juos lydintiems suaugusiems puikią erdvę darbams ir įrankių gausybę siūlo Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekoje veikiančios atviros dirbtuvės „Pats sau“. Čia be jokio atlygio galima darbuotis prie vieno iš dviejų dešimčių individualaus darbo vietų, naudotis 3D spausdintuvu, vinilo ir kaitrinių plėvių pjaustikliu, kaitriniu presu, robotikos ir elektronikos rinkiniais bei įvairiausiomis medžiagomis.

Kaune Panemunėje antrinio dizaino dirbtuves rengia visuomenininkas Giedrius Bučas, kartu su bendraminčiais naujam gyvavimui prikeliantis ir senus daiktus, ir patį pastatą – buvusį Panemunės bendruomenės centrą.

Penkios darbo vietos laukia visų, norinčių šį tą remontuoti ar susikurti. Didžioji dalis dirbtuvių įrangos yra pataisyti ir prikelti antram gyvenimui.