Pasitinkant Vilniaus gimtadienį – nemokamos dovanų kūrimo dirbtuvės!

Daugiau apie projektą ČIA

Apie bendrovę Sąvartynas Aikštelės MBA Klausimai – atsakymai Kontaktai

Lėlininkas Vitalijus Mazūras: „Žaislų gausa nepalieka vietos kūrybiškumui“

Šiandien madingu žodžiu „tvarumas“ dailininkas Vitalijus Mazūras nežongliruoja ir spektaklių specialiai aplinkosaugos tema nestato. Tačiau vaikai, gyvai ar per nuotolį žiūrėdami Paršiuko Ikaro teatro vaidinimus, pastebi, kas aktualu – išradingai pritaikytus buities daiktus ir pakuotes. „Teatras negali būti pamoka. Nereikia jo suprasti viso, iš karto. Užtenka įskelti kibirkštį“, – sako V. Mazūras, ryškiausias pastarojo šimtmečio Lietuvos lėlininkas, kviesdamas puodeliui kavos.

Jaukūs V. Mazūro ir jo žmonos aktorės Nijolės Bižanaitės Mazūrienės namai Vilniaus senamiesčio palėpėje greičiau už pačius gyventojus papasakoja, kaip yra prižiūrimi ir tausojami. Čia negalioja taisyklė, kad batsiuvys – be batų. Kiekvienas baldas, kiekvienas kampas yra gavęs išskirtinio V. Mazūro, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, dėmesio – sumeistrauta, perkurta, atnaujinta. Ant lentynos palubėje – dešimtys įvairiausių teatro lėlių, kukliai saugančių savo istoriją. Į teatrą V. Mazūras atėjo prieš daugiau nei šešis dešimtmečius, keturiolika metų buvo Vilniaus teatro „Lėlė“ vyriausias režisierius, meno vadovas, dailininkas, vėliau kūrė Jaunimo teatre, o pastaruosius 24 metus kartu su žmona darbuojasi Paršiuko Ikaro teatre. Pandemija veiklos nesustabdė – atvėrė galimybę virtualiems susitikimams su mažaisiais žiūrovais.

Danus sužavėjo originalumas

Kai N. Mazūrienė savo vardu įregistravo Paršiuko Ikaro teatrą, tokia forma – namų teatras – Lietuvoje buvo naujiena. „Kai kurie mūsų kolegos teatralai nesuprato, kodėl triname ribas tarp teatro ir namų, scenos ir žiūrovo, įtraukiame juos į veiksmą. O mums norėjosi, kad žiūrovai pasijustų šeimos dalimi. Tuo metu aktyviai vaidinome Vakarų Europos šalyse, matėme, kaip žmonės reaguoja į spektaklius ir tikėjome, kad kryptis gera“, – sako N. Mazūrienė.

1997-aisiais viešėdami Kopenhagoje jie mokyklose bei darželiuose rodė spektaklį „Ožka Paryžiuje“ apie ožką ir septynis ožiukus. Veikėjų kūnelius dailininkas sukūrė iš jogurto indelių, rankas – iš vienkartinių šakučių, ausis – iš šaukštelių. Vilkas stūgavo spustelėjus spektakliui pritaikyto dulkių siurblio mygtuką. Ir kaip pirštu į akį! Atliekų tvarkymo srityje pažangūs danai gyrė svečius už originalumą ir aktualumą. Danija pirmoji pasaulyje 1978 m. priėmė atliekų tvarkymo įstatymą, kuriame buvo numatyta prievolė perdirbti mažiausiai 50 proc. popieriaus ir vienkartinių gėrimų pakuočių. Taromatų sistema, sulaukusi sėkmės ir Lietuvoje, ten įvesta prieš du dešimtmečius. Bet lėlininką originaliam žvilgsniui į ožiukus įkvėpė ne žinios apie danų pažangą.

„Augo mūsų anūkė ir marti jai pirkdavo jogurto tuose indeliuose. Pagalvojau, panaudosiu ožiukams. Jie, kaip ir vienkartiniai plastikiniai įrankiai, kurių patogumo dėlei pasiimdavome važiuodami į kaimą, tuo metu atrodė kaip pažanga. O menininkui būdinga pastebėti laikmečio ženklus ir juos užfiksuoti kūryboje“, – sako V. Mazūras.

Kūrybai įkvepia kasdienybė

Nykštukų viziją spektakliui „Baltuolė“ pagal Brolių Grimų pasaką lėlininkas įžvelgė mažyčiuose vienkartiniuose arbatos puodeliuose. Juos praeiviams pasiūlo ir arbata vaišina Vokiečių gatvėje įsikūrusi arbatžolių krautuvėlė. Užuot keliavę į šiukšliadėžę, puodeliai virto nykštukų kepurėmis.

Kita to paties spektaklio veikėja pamotė-karalienė iš pažiūros primena Rožytę, skrybėlėtą ir spalvingą, kokia buvo Vilniaus senamiečių gatvėse dienas leisdavusi ekstravagantiškoji keistuolė Vida Gumbytė.

„Ką ji surasdavo šiukšlyne, dėdavo, kabindavosi ant savęs. Panaši yra ir lėlė, sudėliota iš skirtingais keliais atkeliavusių dalykų“, – pasakoja V. Mazūras, laikydamas lėlę už liemens iš alyvuogių skardinės.

Įvairioms teatro lėlėms papuošti dailininkas yra pritaikęs uošvės mezginius, vaikišką anūkės skėtį. Drabužių kabykla viename spektaklių atstoja ir langą, ir medį, ir dangų. Žibalinės lempos karkasas tapo svajonių namais spektaklio „Šeivamedžio močiutė“ veikėjams.

Bet ties šiomis detalėmis dailininkas neleidžia užsiliūliuoti. Jo lėlės atgyja todėl, kad neskaičiuodamas valandų savo dirbtuvėje meistras ištobulina marionečių mechanizmus, sugalvoja netikėtų ir neregėtų sprendimų.

„Svarbiausia – gyvybė. Jos ir siekiu įpūsti kiekvienai lėlei ir daiktui teatre. Tuomet mums pasiseka savaip papasakoti išsirinktą pasaką, o žiūrovui – pasiimti iš jos tai, kas jam svarbu“, – sako V. Mazūras, už indėlį į Lietuvos teatro kultūrą apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi.

Kūrybiškumą slopina žaislų gausa Po spektaklių, gyvų ar kompiuterio ekrane, lėlininkas drauge su vaikais ima į rankas žirkles, popieriaus lapą ir karpo pasakos veikėjus. „Mieste gyvenantys vaikai yra nutolę nuo gamtos, greičiau pasakys, kad kiaušinis atsiranda iš parduotuvės, o ne iš vištos. Kai augau, pačiupinėjęs vištą žinodavau, kuri tądien padės kiaušinį, o kuri – tik ryt“, – šypteli 87-erių Vitalijus. Jo vaikystė bėgo Šiaulaičių kaime Radviliškio rajone.

Teatro lėlių kūrėjas neabejoja, kad šiandieninių žaislų gausa nepalieka vietos vaikų kūrybiškumui ir gyvam patyrimui. Per įprotį kiekviena proga vis kažką dovanoti, net Kalėdos jam atrodo nuvertėjusios, užkraunančios naštą rasti naujiems daiktams vietos. Tuo, kas kūrėjų namuose nereikalinga, pasirūpina Nijolė – suranda, kam atiduoti, nuneša į netoli namų veikiantį gerų daiktų dalijimosi butiką „DĖK’ui“, nebeveikiančias baterijas išmeta į specialų kontinerį prekybos centre.

Vitalijui atrodo svarbiau ne gilintis į atliekų rūšiavimo sistemą, o stengtis atliekų nesukurti. Jis pats daugybę kartų taiso daiktus, kuriuos turi, neskubėdamas pirkti naujų, o tai, ką kitas lengva ranka sviestų į konteinerį, kūrybiškai panaudoja. Pavyzdžiui, į namus atklydusią didžiulę kartono dėžę pavertė spalvinga marionete ir padovanojo žaisti kaimynystėje gyvenantiems vaikams.

Artėjančių žiemos švenčių proga Paršiuko Ikaro teatrui sukurtos V. Mazūro lėlės sugužės į DĖK’ui butiką Žydų gatvėje Vilniuje. Čia gruodžio mėnesį veiks paroda „Sniego karalienė“, pasakų skaitymai ir kalėdinės dirbtuvės, kurias tiesiogiai bus galima išvysti „Atliekų kultūros“ socialiniame tinkle „Facebook“ https://www.facebook.com/atliekukultura/