Kasmet Lietuvoje surenkama ir perdirbama apie 24 tūkst. tonų panaudotų padangų. Specialistai skaičiuoja, kad dar apie 2–3 tūkst. jų yra paliekama gamtoje ar nelegaliuose sąvartynuose. Tuo tarpu ištobulinti perdirbimo mechanizmai padangas jau leidžia paversti į klimato pokyčiams atsparius kelius, garso izoliaciją, kilimėlius ir kitus kasdieniame gyvenime naudingus daiktus.
Nesuyra ir po 100 metų
Prasidėjus padangų keitimo
iš žieminių į vasarines sezonui ne vienam vairuotojui vis dar kyla klausimų,
kur reikėtų palikti jau nereikalingas, naudojimui netinkamas padangas. Nors galimybių
nemokamai priduoti nebenaudojamas padangas yra ne viena, pakelėse ir pamiškėse
besimėtančių padangų vis dar apstu. Netinkamose vietose paliktos jos ne tik
vizualiai teršia aplinką, bet ir kenkia gamtai. Į aplinką patekusios padangos
suyra tik per 120–140 metų. Tuo tarpu tinkamai išrūšiuotos ir perdirbtos gali
teikti naudą.
Atsikratant padangų tam neskirtose vietose, kaip
primena Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos, gresia ir
administracinė atsakomybė. Bauda skiriama ir jas deginant. Visos baudos už į
aplinką išmestas ar deginamas atliekas numatytos Administracinių nusižengimų
kodekso 247 straipsnyje. Tokios baudos dydis gali svyruoti nuo 30 iki kelių
tūkstančių eurų, priklausomai nuo atliekų kiekio. Taip pat tenka atlyginti ir
aplinkai padarytą žalą. „Aplinkosauginiu požiūriu geriausias ir efektyvus
padangų atliekų tvarkymo receptas niekuo nesiskiria nuo taikytino visoms atliekoms.
Pradžių pradžia – atsakingas vartojimas, toliau – tinkamas atsikratymas ar
rūšiavimas tam, kad būtų galima padangas panaudoti.
Viena vertus, šiuos įgūdžius reikia ugdyti. Kita
vertus, svarbu ir patogi bei prieinama padangų surinkimo sistema. Šios sistemos
pagrindus jau turime, tad belieka užtikrinti, kad jos valdytojai užtikrintų
sąžiningą praktinį jos funkcionavimą“ – pasakoja Vilniaus apskrities atliekų
tvarkymo centro (VAATC) direktorius Tomas Vaitkevičius. Kita spręstina
problema, anot pašnekovo, yra padangų gamintojų ir importuotojų atsakomybės
užtikrinimas siekiant, kad kiekvieną Lietuvoje esančią padangą sektų jos
tvarkymo finansavimas, o gyventojams netektų kelis kartus už tai mokėti.
„Aplinkos ministerija šiuo metu aktyviai ėmėsi pakuočių tvarkymo klausimų,
todėl tikimės, kad padangų tvarkymo klausimai neužilgo irgi sulauks dėmesio.
Tačiau didžiausia problema, kurią būtina spręsti nedelsiant – padangų atliekų
panaudojimo ir jų panaudojimo galimybių skatinimo klausimas“, – sakė T.
Vaitkevičius.
Ką daryti su nereikalingomis padangomis? Naudojimui
nebetinkamos ar nebereikalingos padangos turi patekti pas atliekų tvarkytojus,
kurie tinkamai jas sutvarkytų. Įsigiję naujas padangas, senąsias, to paties
tipo transporto priemonei tinkančias padangas, galite nemokamai palikti
prekybininkams. Tas pats principas galioja ir keičiant padangas autoservisuose.
Suteikdami vartotojui paslaugą, prekybininkai ir autoservisai yra įpareigoti
priimti nebereikalingas ar naudojimui nebetinkamas padangas. Šia paslauga dabar
galima pasinaudoti jei padangų atiduodama tiek pat, kiek įsigyjama ar keičiama
ir jeigu nenaudojamos padangos skirtos to paties tipo transporto priemonei.
Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro (ŠRATC)
viešųjų pirkimų ir projektų įgyvendinimo tarnybos vadovė Ernesta Ručinskienė
pastebi, kad dauguma gyventojų jau žino apie galimybę padangų atliekas palikti
autoservise ar nuvežti į didelių gabaritų atliekų surinkimo aikšteles, tačiau
net pusė ŠRATC atliktoje apklausoje dalyvavusiųjų nežino, kad tokį nebetinkamų
padangų kiekį, kokį perka, gali ir palikti pardavėjui. „Kodėl prekybos vietose
tokia informacija neteikiama, galima tik spėlioti. Gyventojai turi teisę
žinoti, kad įsigydami padangas už jų sutvarkymą sumoka, todėl autoservisai ir
specializuotos parduotuvės privalo padangų atliekas priimti be jokio papildomo
mokesčio ir sąlygų, – sako Ernesta Ručinskienė.
Alternatyvus sprendimas – priduoti naudojimui
netinkamas ar nereikalingas padangas į kiekvienoje savivaldybėje esančias
didelių gabaritų atliekų surinkimo aikšteles. „Didelių gabaritų atliekų
surinkimo aikštelėse nemokamai iš vieno gyventojo kartą per metus priimama iki
4 ar 5 padangų – tai optimalus kiekis, kurio tikrai turėtų užtekti, – sako
VAATC direktorius Tomas Vaitkevičius. – Norintieji priduoti daugiau naudojimui
netinkamų ar nereikalingų padangų, už nustatytos normos viršijimą turėtų
sumokėti papildomai.“
Visoje Lietuvoje veikia platus didelių gabaritų
atliekų surinkimo aikštelių tinklas, tad priduoti naudojimui netinkamas ar
nereikalingas padangas gali visų savivaldybių gyventojai. (Visą informaciją
apie aikštelių skirtinguose miestuose darbo laiką, sąlygas bei reikalavimus
rasite straipsnio pabaigoje)
Surenka vis daugiau
VAATC direktorius Tomas Vaitkevičius
pastebi, kad ne visi gyventojai naudojasi galimybe nemokamai senas padangas
palikti prekybininkams ar autoservisams, nors tai – gyventojams patogiausias ir
greičiausias būdas, turintis užtikrinti tinkamą padangų patekimą pas atliekų
tvarkytojus.
„Stebint tendencijas, kiekvienais metais matomas
maždaug 15 proc. didesnis didžiųjų gabaritų atliekų surinkimo aikštelėse
priduodamų padangų skaičius. Vilniaus regione 2020 metais naudojimui netinkamų
ar nereikalingų padangų buvo pristatyta apie 1500 tonų, visos Lietuvos mastu –
10 000“, – sako Tomas Vaitkevičius.
Pasak UAB Panevėžio regiono atliekų tvarkymo
centro Eksploatavimo padalinio vadovo Kazimiero Šinkūno, šiame regione taip pat
pastebimas sutvarkomų padangų kiekio augimas. „Manome, kad gyventojai
sąmoningesni ir padangų atliekas pristato į tam skirtas vietas“, – pastebėjo
pašnekovas. PRATC pasidalijo ir statistika, kurioje aiškiai matyti, kad jei
2015 metais į Panevėžio didžiųjų gabaritų atliekų surinkimo aikštelės buvo
pristatoma 459 tonų padangų, praėjusiais metais jų buvo jau 676 tonų. ŠRATC
duomenimis, Šiaulių regione tendencijos tokios pačios – 2019 m. į atliekų
surinkimo aikšteles iš gyventojų priimta maždaug 705 tonos, 2020 m. – 800 tonų
padangų atliekų. Vienas iš prioritetinių tikslų ilgalaikėje perspektyvoje –
mažinti vartojimą, tuo pačiu sumažinant ir atliekų skaičių. Vis dėlto kol kas į
didžiųjų gabaritų atliekų aikšteles gyventojai pristato ir naudojimui dar
tinkamų, pakankamai gilų protektorių turinčių padangų. Tokiais atvejais vertėtų
pasinaudoti galimybe palikti nereikalingas, bet naudojimui tinkamas padangas
DĖK`UI stotelėse – taip jos galės atrasti naujus savininkus.
Kas trukdo rūšiuoti?
Padangos – puikus antrinių žaliavų šaltinis, tad vis dažniau diskutuojama ir apie pakartotinį jų panaudojimą gaminant baldus ar statant vaikų žaidimų aikšteles. Užsienio šalyse tokia praktika jau pastebima, tačiau Lietuvoje šiuo klausimu vis dar diskutuojama. Tiesa, pirmas žingsnis čia žengtas kur kas anksčiau – pasaulyje smulkinti padangas pradėta daugiau nei prieš 90 metų. Tuo tarpu Lietuvoje tai daroma jau 25–erius metus. Į klausimą, kodėl Lietuvoje vis dar atsiranda pakelėse, miškuose ar nelegaliuose sąvartynuose išmetamų padangų, pabandė atsakyti ir atliekų tvarkymo paslaugomis užsiimančios UAB „Ekobazė“ komercijos direktorius Marius Kubilius. „Lietuvoje kasmet surenkama apie 24 tūkst. tonų panaudotų padangų. Tiek preliminariai ir perdirbama. Jei ir lieka kažkiek neperdirbto likučio, jis persikelia į sekančius metus ir yra perdirbamas tuomet. Ar šie skaičiai atspindi galimą padangų surinkimo kiekį? Manau, kad ne. Dalis padangų vis tiek lieka gamtoje, miškuose, nelegaliuose ir nevaldomuose sąvartynuose. Kasmet apie 2–3 tūkst. tonų tokių padangų neatsispindi jokioje statistikoje ir yra netvarkomos. Tai tarsi gyvas organizmas ir šiek tiek jų sutvarkius vienoje vietoje, atsiranda kitoje“, – nuogąstavo specialistas.
M. Kubiliaus teigimu, žmonės vis dar ne visada pasirūpina tinkamai atsikratyti padangomis tik tam skirtose vietose, nes neveikia gamintojo ir importuotojo atsakomybės principas ir nėra sudarytos sąlygos tai daryti paprastai. Visuomenėje įdiegus atliekų rūšiavimo taisykles ir sąmoningumą ekologijos klausimu, padangos tarsi liko nuošalėje. Specialistas svarsto, kad su tuo susijęs ir nežinojimas. „Man nesuprantama, kaip žmogui gali kilti mintis, kad padangas išmesti į gamtą ar mišką yra teisingas atsikratymo būdas. Pats atsikratymo mechanizmas turėtų būti paprastesnis, visiems labiau suprantamas ir lengviau pasiekiamas. Negalima to lyginti su pakuočių surinkimo sistema, nes ji lengvai prieinama. Manau, kad galimybė atsikratyti senomis padangomis turėtų būti ir automobilių servisuose. Retai kas dabar keičia padangas pats, o atvykus į servisą senos padangos priimamos tik jei čia įsigyjamos naujos. Tam neturėtų būti taikomos tokios išimtys“, – kalbėjo M. Kubilius.
Tikslas – išgauti pirminį produktą
Iš perdirbant padangas gaunamų granulių jau ir Lietuvoje gaminami kilimėliai, laikikliai, garso izoliacija ir kt. Pirolizė, M. Kubiliaus teigimu, yra įdomi ir pasaulyje diskusijas kelianti sritis. Jos būdu išgaunamos medžiagos šiandien naudojamos dažų bei kitose pramonėse. Ateitį jis vis dėlto mato technologijoje, kuri sugebės nepriekaištingai išvalyti ir sugranuliuoti bei devulkanizuoti (procesas, kurio metu guma suardoma, – aut. past.) gumą, kad ji būtų pakeičiama į pirminę kaučiuko žaliavą. „Neseniai skaičiau naujausią straipsnį, kad iš perdirbtų padangų pradės gaminti ir kelnes, skirtas atšiaurioms lauko sąlygoms. Tai jau tampa dabartimi. Tačiau dabar ateitis į kurią žiūri ir pasaulis, ir padangų pramonė, yra perdirbus atgauti kaučiuką“, – kalbėjo atliekų tvarkymo paslaugomis užsiimančios įmonės vadovas. Su M. Kubiliumi sutinka ir Fizinių ir technologijos mokslų centro (FTMC) Cheminės inžinerijos ir technologijų skyriaus vyriausiasis mokslo darbuotojas dr. Svajus Asadauskas. Kartu su kolegomis mokslininkas tyrė perdirbtų padangų panaudojimo galimybes.
Pasak dr. S. Asadausko, smulkintos padangos jau kitose šalyse naudojamos kelių tiesimui. Teoriškai tai galima būtų įgyvendinti ir Lietuvoje. Jau yra parašytos disertacijos šia tematika, bet dar reikia atlikti nemažai tyrimų, su kokiu bitumu ir kokiais funkciniais priedais turėtų būti maišomos smulkintos padangos, kad asfalto danga būtų tinkama mūsų šalies klimatui ir kelių apkrovoms. „Lietuvos kelių asfaltui dabar naudojamos kelios specializuotos receptūros su būtent mūsų šaliai pritaikytu bitumu ir funkciniais priedais. Siekiant į vietinių kelių dangą įvesti ir smulkintą gumą, reikia sukurti naujas receptūras ir jas išbandyti įvairiomis sąlygomis ne vienerius metus, nes ilgaamžiškumas yra labai svarbus. Tuo tarpu padangų perdirbimas į smulkintą gumą vykdomas jau keliasdešimt metų. Vis daugiau dirbinių naudoja smulkintą padangų gumą, ypač mažiau reikliuose pritaikymuose, pavyzdžiui, batų padams, guminiams vamzdžiams, izoliacinėms dangoms ir pan. Taip pat gana gerai ištobulinta padangų deginimo cemento gamyklose technologija, išvengiant kenksmingų medžiagų dūmuose bei panaudojant pelenus kaip sudedamąją cemento dalį. Tačiau šiais būdais iš gana brangaus produkto, t.y. padangos, atgaunami tik keli procentai pradinės vertės. Todėl iš socialinės ir ekonominės pusės būtų prasmingiausia padangas dažniau restauruoti, pakeičiant jų protektorių, o nurėžtą seną protektorių devulkanizuoti“, – svarstė pašnekovas.
Padangų perdirbimo tyrimai ilgainiui padėjo ištobulinti gumos devulkanizacijos metodiką. „Vulkanizuotą gumą galima surišti tik su klijais, o devulkanizavus gumos atliekas jas galima naudoti vietoj kaučiuko, t.y. iš jų vėl gaminti aukštus techninius reikalavimus atitinkančią gumą. Esame pagaminę padangų gumos, kurioje 70 proc. viso kiekio sudaro devulkanizuotos atliekos. Mūsų sukurtas metodas labiausiai tinka padangų protektorių nuorėžų devulkanizacijai.
Šis metodas galėtų būti taikomas ir padangoms, jeigu jos pagamintos iš vienos gumos rūšies. Tačiau dauguma padangų gaminamos iš kelių rūšių kaučiuko. Protektoriai daugiausiai iš natūralaus kaučiuko, padangų šonai iš sintetinio, vidiniai padangų sluoksniai – iš chlorbutilinio kaučiuko ir t.t. Tačiau kiekvienai gumos rūšiai reikia atitinkamai priderinti procedūrą. Deja, kol kas nėra racionalių metodų skirtingos gumos atskyrimui nuo padangos, nors atliekame tyrimus ir šia linkme“, – pasakojo FTMC vyriausiasis mokslo darbuotojas. Pasaulyje per metus išmetama apie milijardas padangų. Tuo tarpu sintetinio kaučiuko pagaminama ir sunaudojama apie dvigubai daugiau nei natūralaus. Naftos kainos taip pat diktuoja ir kaučiuko kainas, kurios pastaruoju metu kyla. Tona kaučiuko dabar kainuoja apie 2 100 eur, kai tuo tarpu prieš metus kainavo apie 1300 eur. Tai rodo, kad poreikis perdirbti ir atrasti bei tobulinti jau esamus padangų perdirbimo mechanizmus ateityje tik augs.
Didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelės:
Klaipėdos regione – KRATC https://kratc.lt/lt/atlieku-surinkimo-aiksteles/
Panevėžio regione – PRATC https://pratc.lt/aiksteles/
Šiaulių regione – ŠRATC http://sratc.lt/didelio-gabarito-atlieku-surinkimo-aiksteles/
Utenos regione – URATC https://uratc.lt/kontaktai/
Vilniaus regione – VAATC https://www.vaatc.lt/aiksteles/
