>>> STOTELĖ DĖK‘UI PILAITĖS pr.50 RUGSĖJO 17d. DIRBS iki 14.30

>>AIKŠTELĖ JAŠIŪNŲ K., ŠALČININKŲ R. DĖL TECHNINIŲ KLIŪČIŲ RUGSĖJO 18 D. DIRBS IKI 13.00 val.

>>> AIKŠTELĖSE REKOMENDUOJAME DĖVĖTI VEIDO KAUKES BEI LAIKYTIS  SAUGAUS ATSTUMO. STOTELĖSE DĖK‘UI VEIDO KAUKIŲ DĖVĖJIMAS PRIVALOMAS!

>> REZERVUOKITE APSILANKYMO LAIKĄ šiose aikštelėse www.vaatc.lt/rezervacija

>>> DĖL NEMOKAMO DIDELIŲ GABARITŲ ATLIEKŲ IŠVEŽIMO PRAŠOME KREIPTIS Į VASA

Apie bendrovę Sąvartynas Aikštelės MBA Klausimai – atsakymai Kontaktai

Žmogaus elgsenos ypatumai ekosistemos akivaizdoje

Aplinką raginančių tausoti iniciatyvų, regis, daugiau nei būtų galima aprėpti, progresuojančią klimato taršą įrodančių tyrimų bei nuo jos kenčiančių gyvūnų iliustruojančios medžiagos randama ir be žiburio, be kurio, ko nors ieškant, neapsieinama, kaip teigia lietuvių posakis. Teikiamo didžiulio dėmesio gamtos rūpinimosi klausimais apraiškų dažnai aptinkame jau baltų mitologijoje: vyravęs gamtos kultas, būdingi papročiai bučiuoti žemę bei besąlygiškas tikėjimas dievais tą pagrindžia. Atrodo, Danielio Knapp‘o paminėta „Zero Waste“ sąvoka Lietuvoje taip pat skamba ne vienerius metus. Atliekų turėtojų elgseną lemiančius veiksnius, šios elgsenos problemas ir keitimo galimybes apžvelgia Aplinkos psichologė Audra Balundė bei Utenos regiono atliekų tvarkymo centro ekologė Miglė Kastėnė.

Aplinkosauginės vertybės yra kiekviename iš mūsų

Žmonių santykio su aplinka įtaka jį supančiai aplinkai išlieka lemiamu veiksniu ir nūdienoje. To neneigia ir URATC ekologė M. Kastėnė: „Gamtos ir žmogaus sinergija ekosistemoje yra labai svarbu“.

Aptardama žmogaus ekosistemoje išryškėjantį vaidmenį, Miglė neslepia: „Žmogaus vaidmuo gamtoje visuomet buvo ryškus. Pastebiu žmonių, mąstančių įvairiai: vieni galvoja, kad žmogus ekosistemoje yra tik parazitas, kuris viską naikina, kiti mąsto, kad žmogaus veikla padeda išlikti daliai gyvūnų ar augalų rūšių. Pažvelgus atgal, pamatysime, kad tikrai nemažai rūšių išnyko dėl žmogaus kaltės, sukėlėme daug ekologinių katastrofų, tačiau aš tarp šių dviejų vyraujančių nuomonių rasčiau vidurį. Žmogus gamtai gali ir padėti, tačiau turėtume jausti ryškesnį ryšį su ja.“

Žmonių požiūrį į aplinką aptaria ir Mykolo Romerio bei Groningeno universiteto Nyderlanduose doktorantė, Aplinkos psichologijos tyrimų centro mokslininkė A. Balundė.

„Kalbant ir apie pasaulines tendencijas, ir apie situaciją Lietuvoje, yra nustatyta, kad didžioji dalis žmonių turi pakankamai stiprias aplinkosaugines vertybes. Tai reiškia, kad žmonės mato, jog gamtą ir jos išteklius reikia saugoti ir kad ji yra svarbi. Tačiau tai, ar žmonės elgsis pagal savo vertybes, priklausys nuo to, kiek konkrečioje šalyje bus skatinama aplinkosauga, kokios kokybės yra aplinkosaugos ugdymas, kiek yra investuojama į aplinkai draugišką elgesį skatinančią infrastruktūrą (pvz., viešąjį transportą, dviračių takus, atsinaujinančią energetiką ir t.t.), kiek stiprios yra nevyriausybinės organizacijos ir kiek vieningos yra bendruomenės, sprendžiant aplinkosaugos klausimus.

Be šių veiksnių dar yra svarbios ir žmogaus asmeninės savybės. Mokslininkai pastebi, kad polinkis tausoti gamtą gali būti ir įgimtas, tad jis gali būti stipresnis vieniems žmonėms labiau nei kitiems. Ir galiausiai, svarbų vaidmenį požiūrio į aplinkosaugos formavimąsi turi ir tai, kokios vertybės bus puoselėjamos šeimoje. Visų šių minėtų veiksnių visuma ir nulems tai, ar tausosime gamtą ir jos išteklius, ar ne“, – kalbėjo A. Balundė.

Nenubaudė šiukšlintojo – šiukšlinsiu ir aš?

„Pasakyk, kas tavo draugai, ir aš pasakysiu, kas tu“, – ne kartą girdėta socialinio rato svarbą pabrėžianti lietuvių liaudies išmintis, regis, visuomenės narius provokuoja ir šiandien. Supantis žmonių ratas, sociumo įtaka bei aplink matomas pavyzdys – ne mažiau svarbūs veiksniai ir aplinkos tausojimo akivaizdoje. Kaip, atsižvelgdama į atliktus tyrimus, teigia pati docentė, žmonės linkę šiukšlinti jau prišiukšlintoje aplinkoje.

„Kalbant apie šiukšlinimą gamtoje ar apskritai tam neskirtose vietose, yra labai svarbu paminėti, kad, neretai matydami, kaip šiukšlina aplinkiniai (pvz., numeta nuorūką, išpila šiukšles pamiškėje, palieka šiukšles gamtoje po iškylos ir t.t.), mes nieko šiukšlintojui (ai) nesakome, nutylime. Taip kuriame socialinę normą, kad toks elgesys yra normalus ir nebaudžiamas. Todėl kuo dažniau būsime aktyvesni, sudrausmindami šiukšlinančius asmenis, ir netoleruosime tokio elgesio, tuo didesnė tikimybė, kad šiukšlinimo atvejų mažės“ – aplinkinio pavyzdžio įtaką ir teigiamą reakcijos svarbą aptarti tęsia psichologė A. Balundė.

Apžvelgiant patį drausminimo bei bausmės taikymo faktą, baudos vis dar išlieka būtinąja priemone bei efektyviausia paskata atidžiau vertinti savo elgesį aplinkoje. M. Kastėnė taip pat pripažįsta, kad šiuo metu bauda yra populiariausias būdas skatinti žmones laikytis taisyklių.

Kalbėdama apie komunalinių atliekų tvarkymo pažeidimus, M. Kastėnė teigia, kad žmonės atliekų dažniausiai nesutvarko, jeigu nežino, kaip tai padaryti, arba už jų sutvarkymą reikia papildomai sumokėti. Visa atliekų tvarkymo sistema yra paremta „teršėjas moka“ principu, o tai reiškia, kad kiekvienas esame atsakingas už atliekas, kurios susidaro mūsų buityje. „Norėčiau tikėti, kad ateityje būsime sąmoningesni ir rūpinsimės gamta ne todėl, kad mus gali nubausti, bet dėl to, jog suprasime, kad tai daryti privalome“, – priduria pašnekovė.

Žmonių aplinką tausojantį elgesį tyrinėjanti A. Balundė švaros palaikymo kontroliavimą išskiria kaip pagelbėsiančią priemonę užtikrinti gamtoje tvarką. „Jei yra tik pateikiama informacija, o nėra konkrečių kontrolės mechanizmų (pvz., vaizdo kamerų, prižiūrinčių darbuotojų), kurie baustų nesilaikančius reikalavimų, tuomet tikėtina, kad taisyklių laikysis tik tam tikra žmonių grupė.
Suprantama, kad kiekviename miškelyje sargo nepastatysime, tačiau tuomet reikalingos sisteminės priemonės, kurios įgalintų žmones laikytis tų taisyklių, net ir tada, kai kiti nemato. Tos priemonės dažniausiu atveju atsiremia į ankstyvą ir išsamų aplinkosauginį ugdymą. Tačiau aplinkosauginio ugdymo rezultatų gali tekti palūkėti, o sprendimų reikia čia ir dabar“, – pastabas dėl akylesnio stebėjimo pateikia A. Balundė.

Aplinkosauga ir politika

Aptardama naujausius tyrimus A. Balundė pabrėžia, kad žmonių aplinkosauginės nuostatos kinta ir jas veikia viešinamos aplinkosaugos politikos dažnumas, pačių piliečių įsitraukimas bei diskurso viešojoje erdvėje aktyvumas.

Mokslininkė taip pat pateikė ir Amerikoje atliktą tyrimą, kuriame dalyvavo skirtingų grupių žmonės. Jis atskleidė, kad į aplinką nukreiptos draugiškos nuostatos buvo paveiktos ir politinių pažiūrų.

„Konservatyvesnių politinių pažiūrų (arčiau kraštutinės dešinės) žmonės buvo mažiau linkę tikėti klimato kaitos ir ekologinės krizės problemomis, turėjo silpnesnes aplinkosaugines nuostatas ir t.t.Norėtųsi atkreipti dėmesį, kad net ir labai išsivysčiusiose valstybėse aplinkosaugos klausimų aktualumas vyriausybių dienotvarkėse šiek tiek svyruoja, priklausomai nuo politinių vėjų, o ekonominė gerovė gali tik iš dalies paaiškinti aplinkosaugos klausimų aktualumą ir aplinką tausojančio elgesio paplitimą.

Įdomų paaiškinimą pateikia 51–oje pasaulio valstybėje atliktas tyrimas, kuris parodė, kad gilias demokratijos tradicijas puoselėjančios šalys, kuriose yra ir daugiau nevyriausybinių aplinkosaugos organizacijų ir piliečių – aplinkosaugos aktyvistų, buvo labiau linkusios aplinkosaugos klausimus priskirti prie prioritetinių. Tai, ko gero, reiškia, kad tų šalių piliečiai, kurie turi didesnę laisvę reikšti savo pažiūras aplinkosaugos klausimais, turi ir didesnę įtaką politikos formavimui nevyriausybinių organizacijų veikloje. Nereikėtų pamiršti, kad aplinkos saugojimas ir aplinką tausojančio elgesio skatinimas neretai kyla ir iš pilietinių iniciatyvų. Natūralu, kad šalyse, kuriose žmonės yra kamuojami socialinių problemų (pvz.: skurdo, socialinės nelygybės, nedarbo ir pan.), bus mažiau linkę domėtis aplinkosaugos klausimais“, – politikos daromą įtaką aplinkosaugai įvertina psichologė Audra.

Kalbėdama ir apie žmonių įprotį atsakomybės jausmą perduoti aplinkiniams bei suversti naštą ant politikų pečių, A. Balundė teigia, kad visi žmonės be išimties, sąmoningai ar nesąmoningai, yra tausoję gamtą ir jos išteklius.

„Galbūt taupėme vandenį ar elektrą, galbūt taupydami lėšas patys auginomės vaisius bei daržoves, galbūt dėl sveikatos sumetimų rinkomės aplinkai draugiškas kosmetikos priemones ir t.t. Tai reiškia, kad, jei praeityje galėjome tai padaryti, labai nemaža tikimybė, kad galėtume tą sėkmingai daryti ir ateityje. O atsakingi už žemės ekologinę situaciją esame mes visi. Tačiau ne visi turime vienodai galios ir įtakos spręsti šias problemas. Todėl svarbu, kad visi pagal savo galimybes prisiimtume tą atsakomybę ir asmeninę, ir organizacijų lygiu, ir politiniu.“, – samprotauja Audra.

Skepticizmo bei abejingumo pasekmės

Gvildenant nesirūpinimo aplinka, abejingumo gamtai klausimus bei po jais slypinčias priežastis, svarstoma ir apie tokios elgsenos pasekmes. Prieš jas pastebėdama, ekologė M. Kastėnė pabrėžė, kad žmogaus poreikis gyventi patogiau bei lengviau lėmė nemenką atotrūkį nuo jį supančios aplinkos, o būtent tai neigiamai atsiliepė ir pačiai ekologijai. Panašią situaciją apibūdino ir Aplinkos psichologė Audra: „Jeigu kalbame apie situaciją, kai ekologinė krizė, klimato kaita ir su ja iškylančios problemos yra absoliučiai neigiamos, būtina paminėti didelį poveikį turinčią aplinką tausojantį elgesį skatinančią infrastruktūrą bei atitinkamą įstatyminę bazę“.

„Kuo daugiau žmonių visuomenėje rūpinsis aplinka ir jos tausojimu, tuo didesnė tikimybė, kad ir skeptiškai nusiteikusieji bus labiau linkę pasiduoti bendroms tendencijoms“, – priduria docentė.

Štai M. Kastėnei pozityvias emocijas kelia gerėjantys statistikos rezultatai: „Labai džiugu matyti, kad atsiranda žmonių, kurie sąmoningai supranta, kad mes gyvename Žemėje ir turime ja rūpintis, juk čia – namai. Visi savo namus tvarkome bei prižiūrime, nes norime, kad jie stovėtų ilgai ir būtų tvarkingi – lygiai taip pat reikėtų elgtis ir su mus supančia aplinka“.

Štai diskutuojant apie skeptiškai mąstančius, klimato taršą neigiančius bei aplinkos tausojimo veikla neužsiimančius asmenis, psichologė A. Balundė siūlo išeitį: „Labai svarbu atsižvelgti į skeptiškai nusiteikusių žmonių motyvus. Galbūt jie neturi tikslo tausoti gamtos, tačiau nori sutaupyti pinigų, demonstruoti savo statusą visuomenėje ar patikti kitiems. Tad galima pasitelkti būtent šiuos motyvus, norint paskatinti skeptiškai nusiteikusius žmones tausoti aplinką.

Pavyzdžiui, elektromobilio įsigijimą gali paskatinti noras tausoti aplinką ir mažinti taršą mieste, bet tuo pat metu ir noras būti išskirtiniam ar pastebėtam. Taip pat, siekiant informuoti/ugdyti skeptiškai ekologinių problemų klausimu nusiteikusius asmenis, galima pasiūlyti patiems susipažinti su tam tikromis problemomis ir jas patyrinėti. Pavyzdžiui, mikroplastiko taršą Lietuvos vandens telkiniuose ar miestų oro taršą; tam tikrų vietovių taršą šiukšlėmis ir t.t.“.

Koks ryšys tarp amžiaus ir atliekų kultūros?

Kalbėdami apie reiškiamą rūpestį aplinkos gerinimui, neretai sulyginamos dvi amžiaus grupės: tėvai ir paauglystę išgyvenantys jaunuoliai. Aplinkos psichologė Audra Balundė sutinka, kad kontrastas tarp suaugusiųjų požiūrio bei paauglių pastaruosius kelerius metus yra pakankamai dažnai viešajame diskurse girdimas klausimas.

„Tyrimai iš tiesų rodo labai įvairius rezultatus, bet bendroji tendencija yra ta, kad susirūpinimas aplinkosauga ir aplinkosauginės nuostatos su amžiumi stiprėja. Tačiau kultūriniai, ekonominiai, socialiniai skirtumai tarp pasaulio valstybių gali nulemti ir tam tikrus skirtumus žmonių aplinkosauginėse nuostatose ir elgesyje. Pavyzdžiui, Danijoje atlikti paauglių ir jų tėvų tyrimai parodė, kad vyresnioji karta turi stipresnes nuostatas aplinkosaugos klausimais ir jų nuostatos dažniau virsdavo į konkretų aplinką tausojantį elgesį, lyginant su jų vaikais.

Tas pats tyrimas parodė, kad tėvų ir vaikų aplinkosauginės nuostatos ir elgesys buvo susiję pakankamai silpnai. Lietuvoje 2018 m. atliktas reprezentatyvus paauglių ir jų tėvų tyrimas taip pat parodė panašius rezultatus. Tėvų aplinkosauginės nuostatos ir įvairus elgesys buvo stipresnis nei jų paauglių vaikų. Tačiau tas skirtumas, nors ir statistiškai reikšmingas, nebuvo labai didelis. Tai reiškia, kad, nors tėvai ir turi stipresnes aplinkosaugines nuostatas ir dažniau demonstruoja aplinką tausojantį elgesį, paaugliai taip pat turi susiformavusią moralinę sistemą aplinkosaugos klausimais bei elgseną. Įdomus faktas, kad, priešingai nei danų tyrime, Lietuvos tėvų ir vaikų aplinkosauginės vertybės, tapatumas, asmeninės normos ir įvairiai išreikštas elgesys buvo labai stipriai susiję. Šis rezultatų palyginimas tarp dviejų šalių atskleidžia, kad yra svarbu tyrinėti ir pažinti aplinką tausojantį elgesį lemiančius veiksnius kiekvienoje šalyje ir kultūroje, nes skirtumai gali būti pakankamai nemaži“, – amžių grupių skirtumus aptaria mokslininkė A. Balundė.

Koks vaidmuo tenka nuomonės formuotojams?

Jokios nuostabos nebekelianti naujiena, kad ir Lietuvos, ir užsienio įtakos formuotojų darbai atsiduria tik socialinės medijos epicentre. Aplinkos psichologė Audra Balundė išskiria skirtingomis temomis kalbančius influencerius, tačiau sutinka, kad būtent tie nuomonės formuotojai, skatinantys tam tikrų produktų pirkimą, iš tiesų gali prisidėti prie ekologinių problemų gilėjimo ir neatsakingo vartojimo, bet nenutylima ir apie kitoje barikadų pusėje esančius užsienyje besitelkiančius nuomonės formuotojus.
„Kita vertus, yra ir tokių nuomonės formuotojų, kurie skleidžia aplinkosauginę žinutę ir skatina savo sekėjus tausoti aplinką (pvz., Bea Johnson, „Zero Waste“ propaguotoja). Paminėti verta ir Gretą Thunberg, nors ji oficialiai ir nelaiko savęs nuomonės formuotoja, tačiau jos poveikis viso pasaulio jauniems žmonėms, politikams buvo greitas ir labai didelis.

Dar viena įdomi asmenybė, kuri viešai taip pat savęs netituluoja kaip influencerio, yra Boyan Slat, pradėjęs aplinkosauginį projektą „The Ocean Cleanup“. Ši ne pelno siekianti organizacija sulaukė didelio pripažinimo ir dėmesio iš tarptautinių organizacijų bei aplinkosaugos aktyvistų. Kalbant apie tendencijas, galima būtų sakyti, kad didėja ir nuomonės formuotojų skaičius aplinkosaugos klausimais. Šiuo klausimu Lietuvoje, nors erdvė jau yra pradedanti pildytis, mano supratimu, dar nėra pakankamai išnaudota“, – pavyzdžiais dalinasi bei situaciją šalyje apžvelgia A. Balundė.

Ko turėtume imtis?

Diskutuodami apie aplinkai draugiško elgesio skatinimą, veikiausiai nesunku pripažinti, kad apie to paskatas turėtų kalbėti nuo mažens. Mokslininkė A. Balundė taip pat sutinka, kad, tikintis visuomenėje susiformuosiančių stiprių socialinių normų, visokeriopai tausosiančių aplinką, reikalingos ir gretutinės priemonės kaip ugdymas, infrastruktūra, politiniai įrankiai ir kt.

Kalbėdama apie ugdymą, docentė yra įsitikinusi, kad aplinkosauginis ugdymas turėtų tapti standartizuotas ir visuotinis, nes šiandien, kiek galime matyti iš ugdymo programų ir aplinkosauginio ugdymo politiką reglamentuojančių dokumentų, taip nėra. „Aplinkosaugos nuostatų ugdymas ir aplinkai draugiško elgesio diegimas yra mokyklos ir ugdytojo laisvas pasirinkimas. Yra tam tikrų mokyklų, kurios labai stipriai orientuotos į aplinkosaugą, tačiau jų tikrai nėra daug“, – nuogąstaudama ugdymo programos ypatumus aptaria Audra.

Paklausta apie patrauklesnius ir labiau įtraukiančius aplinką tausojančius būdus, kuriuos būtų galima įtraukti į ugdymo planą, aplinkai draugiškų technologijų priėmimą visuomenėse tyrinėjanti A. Balundė, remdamasi aplinkos psichologijos mokslo tyrimais, pateikia keletą rekomendacijų: „Atsižvelgiant į esamas aplinkybes, kuo įmanoma daugiau ugdymo procesą organizuoti gamtoje ar pasitelkiant gamtinius objektus, kaip atskleidžia tyrimai, daugiau laiko gamtoje praleidžiantys žmonės turi stipresnį ryšį su gamta bei yra labiau linkę ją tausoti.

Mokant vaikus, svarbu kuo dažniau pasitelkti savo pavyzdį. Mokytojai/auklėtojai moko rinktis aplinką tausojantį transportą: dviratį, paspirtuką, viešąjį transportą, tačiau patys į darbą atvyksta automobiliu, tad mokymasis nebeišlieka toks efektyvus, nes vaikai labai imlūs aplinkoje vykdomai veiklai, todėl labai greitai ima kvestionuoti skirtumus tarp mokomų dalykų ir mokančiųjų elgesio“, – vaikų psichologinius ypatumus nupasakoja A. Balundė. Anot psichologės, siekiant ugdyti nuo mažens, ne mažiau svarbu pasitelkti ir socialines normas. „Tai galima daryti, primenant apie tai, kiek kiti jų amžiaus žmonės tausoja aplinką. Reiktų rodyti geriausius pavyzdžius: įvairią vizualinę medžiagą, vaizdo įrašus, istorijas, rašytinius tinklaraščius ir t.t. Sakykime, apie tai, kaip jų mokyklos, miestelio ar gal net kitos šalies vaikai/jaunuoliai rūšiuoja, atsisako vienkartinio plastiko, organizuoja įvairias aplinkosaugines iniciatyvas ir pan. Reikšminga pasitelkti ir aplinkosauginio tapatumo stiprinimą. Pastebėta, kad, primenant žmonėms apie jų praeityje buvusį aplinką tausojantį elgesį, yra pastiprinamas aplinkosauginis tapatumas, t.y., vidinė motyvacija“, – ugdymo būdus mokyklose siūlo Audra.

Pašnekovė taip pat iškelia ir aiškaus plano, nusakančio, koks bus elgesys, vertę. „Geriausia pradėti nuo labai konkretaus elgesio pavyzdžio. Kadangi skirtingą aplinką tausojantį elgesį lemia skirtingi veiksniai, svarbu sistemingai mokyti vieno paprastesnio elgesio, tuomet pereiti prie sudėtingesnio. Kitas įdomus metodas, kuri būtų galima taikyti, yra vaikų skatinimas atlikti nesudėtingus tyrimus, kurių dėka jie patys galėtų įsitikinti tam tikrų aplinkosaugos problemų egzistavimu, pavyzdžiui, tirti vietinio vandens telkinio vandenį ir mikroskopu stebėti, ar vandenyje randama mikroplastiko“, – paaiškina mokslininkė.